mėnulio pilnaty

mėnulio pilnaty….su ašarom sūriom akyse…
žvelgiu į tave ir laukiu, kol sugrįši pas mane….
man sunku, ir neramu…dieną naktį liūdžiu…
nežinau, kur tave surasti…
bijau, kad tau atsitiks kažkas baisaus-likimas apgaus,
ar nedori žmonės-tik lauks, kol tu suklupsi savo laimės kupiname kelyje…
žmonės, kurie nori tau pikto, ar tik naudos sau…
nesvarbu…svarbu tai, kad aš norėčiau-jei galėčiau-tave apsaugot nuo negandų, piktų žmonių,nedorų piktų darbų
bet gaila…tarp mūsų jau seniai nieko nebėra…
mėnulio pilnaty sėdžiu aš viena.
kaip gaila, kad tave matyti galiu tik iš tolo,lyg pro apsiblaususį stiklą lange
menkai teįžiūrėdama,beveik pamiršdama tavo šviesų, skaistų mėnulio skaisčios šviesos ir vakaro vėsos nupraustą TAVO veidą…
o, kaip gaila, kaip sunku man visa tai prisiminti kaip išblėso mūsų meilė,išnyko kaip dūmas, palikęs tik šėšėlį…