myliu

vėlyvą rudenį einu pro tave
matau šypseną tavam veide
žvilgsnis krypsta kažkur toliau… giliau…
matau tave, vėjo sukūryje, atrodo, to niekad nemačiau…
tik staiga, žvilgsnis lyg styga, lekia pro tave, tiesiai į mane…
mano akys klausia: kodėl?… kodėl?…
tavo šypsena atsako man: dar ne laikas…
vėl staiga-pajutau nerimą tavo akyse,neliko šilumos tavam veide,tik keisti prisiminimai…
nežiūrėk taip į mane-nuo ledinio tavo žvilgsnio man negera…
tyliai, švelniai ir lengvai-pasakysiu atvirai,tuos žodžius ištart sunku, bet, ką darysi, jei turiu?
taigi, sakau iš širdies,myliu tave išties…