Virš debesų audrų
einu per gyvenimą.
Kad ir būtų taip skaudu
su baime ir nerimu.
Net nenoriu prisimint
tų akių,tų lūpų.
Tų jausmingų bučinių,
to meilaus,reikšmingo žvilgsnio.
Net jei man labai skaudu,
aš atleidžiu tau,
kad įskaudinai mane,
nors man to per daug.
Išgyvensiu be tavęs,
nors ne taip galvoju.
Kada nors man tai pavyks,
apie tai svajoju.
Vėl džiaugiuos nauja diena,
saulė vėlėi šviečia.
Susirasiu kitą aš,
to labai norėčiau.
Po kiek laiko prisiminus
pilvas plyš iš juoko.
Bus tada labai smagu
pasijuokt iš skausmo.
