Atleisti ir paleisti.

"Tai pats veiksmingiausias būdas pasiekti dvasinę ramybę."
Dar prieš kelias minutes nebuvo taip sunku rašyti,kaip dabar.Gal todėl,kad laikyti savy tai gerokai lengviau.Man lengviau.
Istorija,prasidėjusi prieš daug metų,mane slegia ir dabar.Tada buvau jaunesniųjų klasių moksleivė,dabar jau pirmakursė studentė.
Regis,tik dabar imu suvokti,kas vyksta.Su manimi,su aplinka.Tik nuo to žinojimo nelengvėja.
Tikriausiai vienas,matyt,itin įžvalgus žmogus pasakė teisybę.Kad aš irgi tai išgyvensiu,tik neaišku,kokia forma.Matyt,todėl to ilgai ir nesupratau.Kad tai jau seniai vyksta.Prisiminimai liūdina.Bet labiausiai mane skaudina faktas,kad aš kalta dėl tų įvykių,kad įskaudinau,galbūt netgi labai įskaudinau.Nesupratau,kad manyje slypinti ir vis labiau užvaldanti egocentrikė griauna kitų žmonių gyvenimus viena ar kita prasme,kad aš pati susargdinau tuos santykius.
Tikriausiai tik dabar man kilo nuoširdus noras atsiprašyti,nors žinau,kad tas žmogus to ir neišgirs.

Atleisk,jei gali,už viską.Aš jau atleidau ir paleidžiu.