Etika man padarė įspūdį,nors,tiesą sakant,nieko kaip ir nevyko.Paprastas pokalbis,per kurį tylėjau.Šiaip jau netyliu.
Šį tą išmokau : dėstytojo geriau neprovokuoti ir nekritikuoti. :) Turėsiu omenyje šią kritika mano adresu. :)
Turėjau trumpą,bet gana jaukų ir informatyvų pokalbį apie knygas.Gavau rekomendacijų,kurias būtinai įtrauksiu į skaitytinų knygų sąrašą. :)
Biologija.Jaučiausi kažkokia keistai išskirtinė.Gal todėl,kad buvau viena.Taip pat gavau pamoką,kurios tema - ekologinė ir kultūrinė.Pastabos apie aplinkosaugą ir keiksmažodžius.Ne moralas,bet pamoka. :)
Laiškas.Gavau TIKRĄ laišką!Juo tikrai nuoširdžiai apsidžiaugiau,jog vos neapsiverkiau.Tekstas toks labai mielas ir šiltas,kupinas nuoširdumo ir draugiškumo.Pasijutau keistai laiminga.
. . . Saulius Mykolaitis tikrai geras atlikėjas ir kūrėjas,įprasmina mane,mano jausmus,nebylias būsenas,palengvina skausmą,sustiprina džiaugsmą.Gal dėl to "Matricą" klausau vėl ir vėl,ir vėl...
Šis dainuojamosios poezijos kūrinys,kurį,bent jau sau,galiu drąsiai vadinti šedevru,yra neįtikėtinas.Jo poveikis dvejopas : vienu metu susimaišę džiaugsmas ir liūdesys,tokia šviesiai lyriška nuotaika,kurios žodžiais nepaaiškinsi.
Genialumas slypi paprastume.Saulius Mykolaitis tikrai tai žinojo.

O aš,vienišas asketas,
Su savom mintim,jausmais.
Nors aplinkui daug veidų,
Vis dar vienišas esu.

Horizonte laksto vaikas,
Niekas jam nėra svarbu.
Skersgatvy - žmonių minia,
Linksminasi jie iš tiesų.
Tiktai aš,jaunas asketas,
Pasilikęs nuošaly,
Užuodžiu vienatvę slegią.
Pagalvoju,kaip skaudu liūdėt vienam ;
Vienam sunku.

Nesupranta nieks visai,
Kaip žiauru būt pamirštam.
Slėgs dar naktys,slėgs ir dienos,
Kol ateis galas viskam.

Trokštu pabėgti nuo tuštybės.
Slegia ji mane čionai.

Pasaulis serga tuštumu,
Pakeist aš nieko negaliu.
Telieka susitaikyti - deja,
Ir šito,gaila,negaliu.

Tegaliu pakilt į dangų,
Į pasaulį margą margą.
Palikti viską ir visus
Didžiausiuosius žmogaus vargus.

Pakilt aukštai,virš debesų,
Padangę žydrą palytėti,
Ir visai man nesvarbu,
Jog negaliu jos nugalėti.

Kaip galim nugalėt kitus.
Žmones.Gyvūnus.Vargus.
Skausmu patvinus siela verkia.
Išlaisvint prašo nors sapne.
Užgydyti žaizdas juk reikia.
Nors nepavyksta tai,deja.



Tai mano teatro darbas.Gal nelabai vykęs,bet šimtaprocentinai nuoširdus.
Tuštybė - mane supantis reiškinys.Žmonės - labai paviršutiniški,jų elgesys prieštarauja etikos normoms.Šiaip ar taip,rūkyti mokyklos aktų salės kambarėlyje nėra labai brandus,įdomus,prasmingas,galų gale,sveikas užsiėmimas.
Pamoką paskyriau aplinkos stebėjimui,ir nemažai išmokau :
Pirma,žmonės neatkreipia dėmesio,kaip kvailai jie iš šalies atrodo.Antra,jaunoji karta nebepasižymi elementaria pagarba vyresniam,tai kokia bus jauniausioji?
Trečia,jauniausieji yra daug įdomesni kaip asmenybės už jaunąją kartą.
Tokios išvados pasiekė mano smegenų vingius.

Laikas liautis žalojus save.Visomis prasmėmis.Nors patirtis yra patirtis.Naudinga,praverčia gyvenime,padeda subręsti,suaugti,pakeičia mąstymą,suteikia ir papildo turimas žinias.Todėl nieko keisti net mintyse nebūtina ir nereikia.Yra taip,kaip ir turėtų būti.Naudinga dviems.Tikrai.Ir džiaugiuosi,kad taip yra.Netgi labai.Nors nėra lengva.Tikrai nelengva.Bet,laikui bėgant,viskas atsistatys ir bus puiku.Kaip ir turi būti.

Pastaruoju metu gavau vieną gyvenimo pamoką,sakyčiau,gana skaudžią,jei vadovaučiausi kitokiu požiūriu.Bet aš laiminga dėl savo sprendimo,nes gavau galimybę sužinoti.Įgijau truputį patirties,kai ką supratau apie gyvenimą ir pažinau savo nematomą asmenybės užkaborį.Todėl nei kiek nesigailiu nieko.Nič nieko.
Patirtis,nesvarbu,teigiama ar ne,palieka pėdsaką gyvenime,suteikia galimybę žmogui tobulėti kaip asmenybei.
Patirtis neigiama - išvados teigiamos.Ir tai svarbiausia.Mes išgyvename tam tikrą įvykį,apmąstome,padarome naudingas išvadas ir pamirštame.Bent jau taip turėtų būti.
Geras posakis : "Patirtis - tai toks daiktas,kuris atsiranda iškart po to,kai buvo reikalingas." :)
Ir taip būna visada,nes neįmanoma išmanyti visų dalykų.Aš net nenorėčiau,kad būtų įmanoma.

Tai,kas buvo,bet ne tai,kas bus.
Praeitį galima,o dažnokai - ir reikia,pamiršti,jeigu joje - kas nors slogaus,negero,žmogui trukdančio.Galbūt žmogaus gyvenime kažkas stipriai nepasisekė,gal jame pasitaikė įskaudinusių žmonių,o galbūt nutiko dar kas nors blogo ir skaudaus.Bet,kaip mano draugė sakė : "Jei nepasisekė šiandien,dar nereiškia,kad rytoj nepasiseks."Pritariu jai.Niekada nereikia ir negalima pasiduoti,net jeigu (ypatingai jeigu) kažkas klostosi ne pagal planą.Svarbiausia ne tai,kad atsitiko,o tai,kaip su tuo susidorosi.Geras posakis : "Tai,kas žmogaus nesužlugdo,padaro stipresniu".Tai tiesa - išlieka tik stiprūs žmonės.
Nežinau kaip kitiems,bet man,kiek pamenu,buvo skaudi draugės išdavystė.Nelabai malonu,o ir lengva,susitaikyti su faktu,kad tavęs reikėjo tik savo poreikiams patenkinti.O tada,kai tampi nebenaudinga,tave išmeta kaip šunį.Todėl visus,tai patyrusius,nuoširdžiai užjaučiu.Bet nežinau,kodėl,nes reikėtų užjausti tuos,kurie pameta padėti norinčius žmones.Jie galiausiai liks vieni,ir labai abejoju,ar laimingi,nes žmonės - socialios būtybės,kurioms reikia nuoširdžios draugystės.Tik ne visi sugeba įvertinti tai,ką turi.Kai pradedi norėti daugiau,nei turi,netenki net to,ką turėjai.Toks tas gyvenimas.Teisingas,iš tiesų.Galiausiai kiekvienas gauna tai,ko nusipelnė.

Kai būnu su pižama ir susitaršiusiais plaukais,nesakau,kad esu gražiausia pasaulyje.Bet nesakau,kad nesu.
Manau,kad mintis yra teisinga,netgi labai teisinga.Gražus žmogus ir su pižama ar kitais grožio teikiančiais "atributais" bus gražus.Beje,mano supratimu,išorinis grožis nėra toks svarbus,kaip vidinis,nes jis vysta,o pastarasis - ne.Taigi manau,kad labiau kreipti dėmesį reikėtų į vidų ir susimąstyti,ar jame viskas taip,kaip ir turėtų būti.Suprantu,kad tai padaryti - daug sunkiau,nei išdailinti "karkasą",bet verta daug labiau nei vystantis,trumpalaikis dalykas,nes lieka visam gyvenimui.
Gal tai ir nuskambės žiauriai banaliai,bet kiekvienas žmogus - savaip gražus.Ir nemanau,kad ši frazė turi skambėti tik kaip paguoda išoriškai mažiau patraukliam žmogui.Beje,kas nustato standartą?Kodėl turime būti pilka mase,būti vienodi?Ar taip būtų įdomu gyventi?O be to,kas vieną traukia,kitą galbūt atstumia.Kiek žmonių,,tiek ir skonių,tiek ir nuomonių.Mano,galbūt subjektyvia,niekam nereikalinga,nuomone,supanašėjimas - visai nereikalingas dalykas.Pati nesiruošiu tapti kieno nors kopija.Nes esu vienintelė tokia pasauly.Tad kam to reikia?Klausimą palieku atvirą,nes atsakymo į jį tikrai nežinau.Tegu atsako tie,kurie žino.Ar mano,kad žino.
Galiausiai,žmogaus vertį nustato pats žmogus - jis yra vertas tiek,kiek pats mano,kad vertas.