Žodžiai,daug reiškiantys mano gyvenime.

Tai tik keli lietuvių rašytojų eilėraščiai,brangūs emociškai.Tik žodžiai,bet jie veikia teigiamai.

Vytautas Mačernis

Aštuntasis žiemos sonetas (Ciklas "Metai")

Nėra pasauly nė vienų namų,
Nėra pasauly nė vienos širdies,
Kur mano vardas, tariamas balsu tyliu,
Galėtų liūdinčias akis džiaugsmu nušviest.

Be saulėtos draugystės mano kelias.
Pabodo nuolatinė ir grubi kova.
Širdis suklupusi iš naujo kelias,
Bet amžinai viena, bet amžinai viena.

Aš gyvenu, šypsaus, juokauju,
Šaipausi iš savęs ir kito neretai,
Bet pažeista širdim lig kraujo.

Veidai pageltę ir įdubę...
Ar man padėsite, juokai,
Pamiršti realybę grubią?


Justinas Marcinkevičius

Autoanalizė

Jau iš daugelio šaltinių mano gerta.
Netikėtai abejot imu,
Ar dar verta, ar iš tikro verta
Vandenį laikyt pažinimu.

O tokia nežemiška didybė
Žemėje, žolėj ir žmoguje!
Niekas niekam nieko nepavydi,
Nes kiekvienas pilnas savyje.

Nes kiekvienas didelis kaip lašas,
O visi- su saulėm artimi.
Niekada žmogus nebuvo mažas,
Jeigu jis tik buvo savimi.

Mintys kaip ir paukščiai mėgsta aukštį,
Prijaukintos tupia į rankas.
Kam jūs mokot savo mintį šliaužti,
Kas už mintį atsakingas?
Kas?

O mįslingi amžiaus labirintai,
Peraugę į didmiesčių gatves!
Pažiūrėkit-
Jau, atrodo, švinta,
O kažkas dar ieško pats savęs.

Justinas Marcinkevičius

Mokytojas

Dėk mamą prie žvaigždės.
Dėk paukštį prie dangaus.
O gal kas nors pridės
Teisybę prie žmogaus?

Taip molio trupiny
Įsižiebia dvasia.
Atrodo - gyveni.
Atrodo - visuose.

Kodėl jūs vis tyliau?
Kodėl vis nedrąsiau?
Rašykite toliau.
Skaitykite balsiau.

Vaikeli,nebijok
Ir žodžio nenumesk.
Kur kas baisiau be jo.
Be jo ir mes - ne mes.

Pilna žvaigždžių aukštai
Nakties lenta juoda.
Atsidūsti : na štai - 
Ir baigėsi kreida.