ketvirtadienis, liepos 07, 2011

*-*-*

Kaip lietus vėlyvą rudenį,aš skalausiu tau veidą,
Kaip vasaros saulė šypsosiuos sapne.
Kaip jaunas mėnulis apgaubsiu aksominę odą,
Ir vis kartosiu,kad būsiu šalia.

Pasiųsiu paukštelį,kad tau pačiulbėtų
Mudviejų giesmę kurtą pernakt,
Apie bundančią gyvenimo viltį,
Kuri niekados nebegali užgest.

Naktį tavo akys nuostabios
Kaip deimančiukai prabangiam vėriny.
Kai jos pažvelgia į manasias
Vis savęs klausiu : Kas tu esi?

Gal vaikystėję mėgtas žaislas,
O gal graži gėlė pakelėj?
Galgi didingas griaustinio aidas?
Tą sužinosiu jau per vėlai.

Noriu,kad amžiais būtum laiminga,
Būti savim tau užtektų drąsos,
Iki mirties visad būtum žavinga,
O po mirties - deivė šviesos.

Kaip karšta arbata ankstyvą rytą aš užliesiu tave šiluma ;
Kai nerasi sau ramybės - atpalaiduosiu kaip tekila.
Jie kada skaudės tau širdį,būsiu šokoladas nuostabus,
O jei kada tau atsibosiu - pasakyk,ir manęs čia nebebus.

2 komentarai: