Kai būnu su pižama ir susitaršiusiais plaukais,nesakau,kad esu gražiausia pasaulyje.Bet nesakau,kad nesu.
Manau,kad mintis yra teisinga,netgi labai teisinga.Gražus žmogus ir su pižama ar kitais grožio teikiančiais "atributais" bus gražus.Beje,mano supratimu,išorinis grožis nėra toks svarbus,kaip vidinis,nes jis vysta,o pastarasis - ne.Taigi manau,kad labiau kreipti dėmesį reikėtų į vidų ir susimąstyti,ar jame viskas taip,kaip ir turėtų būti.Suprantu,kad tai padaryti - daug sunkiau,nei išdailinti "karkasą",bet verta daug labiau nei vystantis,trumpalaikis dalykas,nes lieka visam gyvenimui.
Gal tai ir nuskambės žiauriai banaliai,bet kiekvienas žmogus - savaip gražus.Ir nemanau,kad ši frazė turi skambėti tik kaip paguoda išoriškai mažiau patraukliam žmogui.Beje,kas nustato standartą?Kodėl turime būti pilka mase,būti vienodi?Ar taip būtų įdomu gyventi?O be to,kas vieną traukia,kitą galbūt atstumia.Kiek žmonių,,tiek ir skonių,tiek ir nuomonių.Mano,galbūt subjektyvia,niekam nereikalinga,nuomone,supanašėjimas - visai nereikalingas dalykas.Pati nesiruošiu tapti kieno nors kopija.Nes esu vienintelė tokia pasauly.Tad kam to reikia?Klausimą palieku atvirą,nes atsakymo į jį tikrai nežinau.Tegu atsako tie,kurie žino.Ar mano,kad žino.
Galiausiai,žmogaus vertį nustato pats žmogus - jis yra vertas tiek,kiek pats mano,kad vertas.