O aš,vienišas asketas,
Su savom mintim,jausmais.
Nors aplinkui daug veidų,
Vis dar vienišas esu.

Horizonte laksto vaikas,
Niekas jam nėra svarbu.
Skersgatvy - žmonių minia,
Linksminasi jie iš tiesų.
Tiktai aš,jaunas asketas,
Pasilikęs nuošaly,
Užuodžiu vienatvę slegią.
Pagalvoju,kaip skaudu liūdėt vienam ;
Vienam sunku.

Nesupranta nieks visai,
Kaip žiauru būt pamirštam.
Slėgs dar naktys,slėgs ir dienos,
Kol ateis galas viskam.

Trokštu pabėgti nuo tuštybės.
Slegia ji mane čionai.

Pasaulis serga tuštumu,
Pakeist aš nieko negaliu.
Telieka susitaikyti - deja,
Ir šito,gaila,negaliu.

Tegaliu pakilt į dangų,
Į pasaulį margą margą.
Palikti viską ir visus
Didžiausiuosius žmogaus vargus.

Pakilt aukštai,virš debesų,
Padangę žydrą palytėti,
Ir visai man nesvarbu,
Jog negaliu jos nugalėti.

Kaip galim nugalėt kitus.
Žmones.Gyvūnus.Vargus.
Skausmu patvinus siela verkia.
Išlaisvint prašo nors sapne.
Užgydyti žaizdas juk reikia.
Nors nepavyksta tai,deja.



Tai mano teatro darbas.Gal nelabai vykęs,bet šimtaprocentinai nuoširdus.
Tuštybė - mane supantis reiškinys.Žmonės - labai paviršutiniški,jų elgesys prieštarauja etikos normoms.Šiaip ar taip,rūkyti mokyklos aktų salės kambarėlyje nėra labai brandus,įdomus,prasmingas,galų gale,sveikas užsiėmimas.
Pamoką paskyriau aplinkos stebėjimui,ir nemažai išmokau :
Pirma,žmonės neatkreipia dėmesio,kaip kvailai jie iš šalies atrodo.Antra,jaunoji karta nebepasižymi elementaria pagarba vyresniam,tai kokia bus jauniausioji?
Trečia,jauniausieji yra daug įdomesni kaip asmenybės už jaunąją kartą.
Tokios išvados pasiekė mano smegenų vingius.