Dešimt žmogaus patarimų,mokėjusio šešiolika kalbų.

Manau,visai geri patarimai :))

Kata Lomb

Kata Lomb (Kató Lomb, 1909 m. vasario 8 d., Pečas − 2003 m. birželio 9 d., Budapeštas) – vengrų kilmės vertėja, rašytoja, viena pirmųjų pasaulio sinchroninio vertimo meistrių.

Studijavo fiziką ir chemiją, tačiau susidomėjo kalbomis. Galėjo laisvai versti žodžiu, operuodama 9 arba 10 kalbomis. Vertėjavo techninę literatūrą, šešiomis kalbomis galėjo skaityti beletristiką. Be gimtosios vengrų, kalbėjo 16 kalbomis (anglų, bulgarų, danų, hebrajų, ispanų, italų, japonų, kinų, lenkų, lotynų, prancūzų, rumunų, rusų, slovakų, ukrainiečių, vokiečių). Šias kalbas ji išmoko savo pastangomis, tiesiog iš susidomėjimo.

Savo knygoje “Kaip aš mokausi kalbų” (1984) ji suformulavo 10 paprastų kalbos mokymosi taisyklių.

1. Kalbą mokytis būtina kasdien! Čia kaip ir sporte – jei norite įspūdingų raumenų – treniruokitės kasdien! Skirkite bent po 10-15 minučių naujų frazių skaitymui ir pakartojimui.

2. Jei noras mokytis kalbų nusilpsta pernelyg greitai, sugalvokite savo mokymosi algoritmą. Pavyzdžiui, truputį mokotės, tada – šiek tiek muzikos, trumpa pertraukėlė pasivaikščiojimui.

3. Kontekstas – tai svarbiausia! Niekada nesimokykite atskirų žodžių, tik kontekste! Pavyzdžiui, jei jūs įsiminėte išsireiškimą “strong wind”, tai vienas iš šių žodžių automatiškai primins jums ir antrajį.

4. Ypatingai svarbu išsirinkti vadovėlyje konkrečias vientisas frazes ir stengtis maksimaliai jas panaudoti dialoge.

5. Mintyse verskite VISKĄ, kas tik papuola į akis – reklamas, dainų, dialogų ištraukas, straipsnių pavadinimus. Paprasta ir naudinga!

6. Mokytis atmintinai – puikus dalykas! Bet mokytis mintinai reikia tik tai, kas 100 % yra teisinga ar ištaisyta mokytojo.

7. Jau paruoštas naudojimui frazes, idiomas užsirašykite ir saugokite atmintyje pirmu asmeniu.

Pavyzdžiui: “I am only pulling your leg” (Aš tik tave erzinu)

8. Jokios užsienio kalbos negalima mokytis izoliuotai, ta prasme, kad – aš tyliai sau rašysiu į sąsiuvinuką ir klausysiuos mokytojo.

Žiūrėkite filmus, skaitykite literatūrą ir laikraščius originalo kalba, bendraukite su ta kalba kalbančiais (internete, pvz.)!

9. Nebijokit klaidų, bijokite neištaisytų klaidų! Niekada nieko nepalikite nepatikrinę.

10. Nusiteikite, kad ir kas be nutiktų – jūs išmoksite kalbą.

iš http://psichika.eu/blog/10-patarimu-zmogaus-mokejusio-16-kalbu/

Kelios nuotraukos iš mano žiemos pradžios 2012 :)

14 sėkmingo žmogaus taisyklių

Jų,aišku,galima prigalvot ir daugiau,ir,jei tik yra toks noras,labai prašom. :))
1. Kurkite pozityvius savo gyvenimo scenarijus.
2. Vertinkite kitų pasisakymus kritiškai (analizuokite logiškai).
3. Nesėkmė tik laikinas reiškinys, o įgyta patirtis pasitarnaus ateities sėkmei.
4. Nuolat mokykitės patys.
5. Klestėjimas susijęs ne vien tik su pinigais.
6. Panašus traukia panašų.
7. Išdrįskit prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
8. Sprendimo priėmimas, tai mokėjimas susikaupti ir spręsti tik savo konkrečias, aktualias užduotis.
9. Būkit atidūs, taktiški, rūpestingi, nuoširdūs, patikimi.
10. Bendraukit dažniau.
11. Būkite savimi ir pripažinkite šią teisę kitiems.
12. Kuo daugiau laiko skiriate poilsiui (po atliktų darbų), tuo labiau didėja jūsų uždarbio galimybės.
13. Peržiūrėkite savo poreikių nuostatas.
14. Nustokite kurti pasiteisinimus.

Žiema!!!

Kagi,niekada gyvenime nebūčiau pamaniusi,kad lauksiu žiemos kartu su tiek pirmuoju,tiek ir visu kitu sniegu.Juk šalta,lėtėja medžiagų apykaita,auga svoris,užeina tingulys...
Taip jaučiuosi kiekvieną žiemą.Noriu,kad ši būtų kitokia nei pernai.Gal dėl to man ir reikia to balto sluoksnio.Ir netgi Kalėdų laukiu.Dėl pyrago su aguonomis.
Prašau man įrodyti,kad Gruodis gali būti pozityvus mėnuo.Sniego prašau.

Tai va,jei čia yra gyvų.Sveikinu jus visus su Gruodžio 1-aja - beveik Pasauline Žiemos Pradžios Diena. :)

Atleisti ir paleisti.

"Tai pats veiksmingiausias būdas pasiekti dvasinę ramybę."
Dar prieš kelias minutes nebuvo taip sunku rašyti,kaip dabar.Gal todėl,kad laikyti savy tai gerokai lengviau.Man lengviau.
Istorija,prasidėjusi prieš daug metų,mane slegia ir dabar.Tada buvau jaunesniųjų klasių moksleivė,dabar jau pirmakursė studentė.
Regis,tik dabar imu suvokti,kas vyksta.Su manimi,su aplinka.Tik nuo to žinojimo nelengvėja.
Tikriausiai vienas,matyt,itin įžvalgus žmogus pasakė teisybę.Kad aš irgi tai išgyvensiu,tik neaišku,kokia forma.Matyt,todėl to ilgai ir nesupratau.Kad tai jau seniai vyksta.Prisiminimai liūdina.Bet labiausiai mane skaudina faktas,kad aš kalta dėl tų įvykių,kad įskaudinau,galbūt netgi labai įskaudinau.Nesupratau,kad manyje slypinti ir vis labiau užvaldanti egocentrikė griauna kitų žmonių gyvenimus viena ar kita prasme,kad aš pati susargdinau tuos santykius.
Tikriausiai tik dabar man kilo nuoširdus noras atsiprašyti,nors žinau,kad tas žmogus to ir neišgirs.

Atleisk,jei gali,už viską.Aš jau atleidau ir paleidžiu.

Žodžiai,daug reiškiantys mano gyvenime.

Tai tik keli lietuvių rašytojų eilėraščiai,brangūs emociškai.Tik žodžiai,bet jie veikia teigiamai.

Vytautas Mačernis

Aštuntasis žiemos sonetas (Ciklas "Metai")

Nėra pasauly nė vienų namų,
Nėra pasauly nė vienos širdies,
Kur mano vardas, tariamas balsu tyliu,
Galėtų liūdinčias akis džiaugsmu nušviest.

Be saulėtos draugystės mano kelias.
Pabodo nuolatinė ir grubi kova.
Širdis suklupusi iš naujo kelias,
Bet amžinai viena, bet amžinai viena.

Aš gyvenu, šypsaus, juokauju,
Šaipausi iš savęs ir kito neretai,
Bet pažeista širdim lig kraujo.

Veidai pageltę ir įdubę...
Ar man padėsite, juokai,
Pamiršti realybę grubią?


Justinas Marcinkevičius

Autoanalizė

Jau iš daugelio šaltinių mano gerta.
Netikėtai abejot imu,
Ar dar verta, ar iš tikro verta
Vandenį laikyt pažinimu.

O tokia nežemiška didybė
Žemėje, žolėj ir žmoguje!
Niekas niekam nieko nepavydi,
Nes kiekvienas pilnas savyje.

Nes kiekvienas didelis kaip lašas,
O visi- su saulėm artimi.
Niekada žmogus nebuvo mažas,
Jeigu jis tik buvo savimi.

Mintys kaip ir paukščiai mėgsta aukštį,
Prijaukintos tupia į rankas.
Kam jūs mokot savo mintį šliaužti,
Kas už mintį atsakingas?
Kas?

O mįslingi amžiaus labirintai,
Peraugę į didmiesčių gatves!
Pažiūrėkit-
Jau, atrodo, švinta,
O kažkas dar ieško pats savęs.

Justinas Marcinkevičius

Mokytojas

Dėk mamą prie žvaigždės.
Dėk paukštį prie dangaus.
O gal kas nors pridės
Teisybę prie žmogaus?

Taip molio trupiny
Įsižiebia dvasia.
Atrodo - gyveni.
Atrodo - visuose.

Kodėl jūs vis tyliau?
Kodėl vis nedrąsiau?
Rašykite toliau.
Skaitykite balsiau.

Vaikeli,nebijok
Ir žodžio nenumesk.
Kur kas baisiau be jo.
Be jo ir mes - ne mes.

Pilna žvaigždžių aukštai
Nakties lenta juoda.
Atsidūsti : na štai - 
Ir baigėsi kreida.

Palyginti su naudingais daiktais gražūs yra kažkas nereikalinga.Tačiau kažkas,ko vis tiek būtinai reikia..

Kai ateina laimė,pasiūlyk jai kėdę.

Mano manymu,prasminga knyga apie dvylikametę mergaitę iš Vokietijos vaikų namų.Pasakojama jos istorija,gyvenimas mergaitės akimis,stebuklais verčiami,regis,visai paprasti,kasdieniški ir paprastam žmogui nepastebimi,todėl bereikšmiai,o mažam vaikui nerealūs,dalykai.Įdomiai perteikta ne vien buitis,bet ir sapnų pasaulis,išgyvenimai,mintys.Minčių knyga - svarbus daiktas mažylės gyvenime,kurią dovanojo mylima teta Lou.Šią svarbią gyvenimo dalį mergaitė slepia nuo visų ir visko.Mažoji stipri,remiasi beveik vien tik savo patirtimi,išmokusi nuslėpti emocijas,bet yra labai švelni,jautri ir miela.Galiausiai atsiveria drauge tapusiai Renai.Halinka labai primena mane - niekuo iki galo nepasitikinti,sauganti savo erdvę,prisiminimus,sapnus ir svajones,patirtis ir mintis.Ji,kaip ir aš,labai brangina visa tai.Aš taip pat turiu savo daiktų,reiškiančių daug,kolekciją,savąją Turtų skrynią.Daiktai,priklausantys kolekcijai,man primena brangius žmones praeityje ir dabartyje,kuriuos noriu prisiminti kaip asmenybės tobulinimo pagalbininkus,ir aš nuoširdžiai tikiu,kad niekas iki galo to negali suprasti.
Halinkos parką ir joje matytą moters statulą man atstoja klasikinis kūrinys.Vadinasi jis River flows in you.Tai absoliuti harmonija.Kūrinys suteikia ramybės,savotiškos laimės pojūtį,o tai man labai patinka.Truputį norisi verkti,tačiau tikriausiai ne dėl kūrinio,nes jis sukelia dar ir tokį jausmą,kuris vadinasi Alegria,ir turi būti rašomas iš didžiosios,nes tai galingas,visa apimantis jausmas.Retai tokį jaučiu,užtat stipriai - visu kūnu ir sielos giluma.Net jei tai suprantu tik aš.Kita vertus,dėl to jaučiuosi šiek tiek ypatinga. :)
Knyga mane sužavėjo ir savo paprastumu,o ypatingai gamtos aprašymais.Gamta vaizduojama gana smulkmeniškai,tai yra,pasirenkamas gamtos įvaizdis,kuris dažnai visai paprastas,ir pristatomas rampos šviesoje - kaip didingas ir ypač svarbus.Knyga išreiškia mintį,jog genialumas slypi paprastume.Kalbu apie pateikimą.Nes pats turinys kalba apie ką kita - žmogiški dalykai - gamta,draugystė,atviras,nuoširdus pokalbis,švelnumas,artumas,meilė yra ypač svarbūs kiekvienam žmogui,tereikia mokėti juos priimti.Ir tai yra nuostabu.Štai kaip aš suprantu šią knygą.Knyga patenka į mėgstamiausiųjų sąrašą.

Mintis,staiga šovusi į galvą : jei nėra ugnelės,nepadės net profesionali įranga.Kad ir ką tai galėtų reikšti.Nors iš tikrųjų aš žinau,ką tai reiškia.Tik nesakysiu.Bent jau ne tiesiogiai.Jeigu ko nors nenori,jokios galimybės nepadės pasiekti tikslo,kad ir kieno jis būtų.Ir atvirkščiai.Ir taip toliau,ir panašiai.

TIKRASIS pavasaris.Tiesiog kaifuoju nuo karščio.Ekstazė juoda.Juodutėlė.Vaikštai miesto gatvėm ir jautiesi Dievu.Garbės žodis.Skendėji savo apmąstymuose,kol staiga prisimeni kai ką,kas sugadina visą euforiją.Ir tai užknisa.Bet tai dar ne galas.Žinojau,kad kažkas nutiks,tik nemaniau,kad taip originaliai.Religiniai karai pas mus vyksta.Lyg stebėtum nykią komediją pigiam teatre.Koktu dėl asmens bukumo,nors visai įdomu paklausyt tos istorijos.Kai neturi ką veikt,nors pažvengi,vitamino C pagamini.O šiaip...Niekalas be jokios išliekamosios vertės.Sugalvojo mat žmogus pavaryt ant savanoriškos veiklos.Būtų juokinga,jei nebūtų šitaip apgailėtina.World War III.Nors,tiesą pasakius,cirkas su antrarūšiais klaunais. Religinis fanatizmas VS Socialinė realybė.Mano matymu : Religinis fanatizmas.Kitaip rožinių akinių paradas.Tobula realybė kažkur TOLI,žodžiu ten,kur mūsų nėra.Gelbėkim skurstančius Afrikoje,bet ignoruokim prašantį pagalbos ŠALIA. Socialinė realybė.Dirbam vardan tų,kurie negali savimi pasirūpinti ČIA.Nes tik stengdamasis kažką pakeisti ČIA,gali nors šiek tiek pagerinti gyvenimą ar nykią egzistenciją KAŽKUR. Aš palaikau Socialinės realybės pusę.Todėl,kad matau pastangas padėti,matau ir rezultatus,ir švytintį padedančio žmogaus veidą pavykus padaryti kažką gero.Religinis fanatizmas tik gražiai kalba,bet iš tiesų nieko nedaro.Pasakysit,ir negali,nes yra per toli,visai kitoj šaly,kitam žemyne.Esmė tame,kad netikiu,ir tas žmogus pats tikriausiai netiki,kad jis nori kažką padaryti KITAM UŽ DYKĄ,nes išsireiškimas apie vieną socialinę veiklą buvo ypač negražus ir netaktiškas.Mano,galbūt,subjektyvia,nuomone,tas žmogus tik primeta,jog nori padėti.Plius,reikalauja tolerancijos,nors pats nerodo nė kruopelytės.Religine,žmogiškąja prasme.Nors greičiausiai varo ant visos krikščioniškosios bendruomenės,iškeldama kitą kaip ikoną.Ir dar,lietuvis gimė,ir mirs lietuvis,nesvarbu,kokiai visuomenei,religijai,socialinei grupei ar dar kažkam save priskirs.Kaip,beje,kitos šalies,tautybės ir pan.atstovas ir liks tuo,kas buvo.Taip yra,ir nemanau,kad verta to išsižadėti,juk būtent būdamas savimi,o ne kažkuo kitu,gali atsiskleisti kaip asmenybė.

Bitė Vilimaitė "Žinios apie mylimą žmogų"

Ši novelė palietė jautrias mano esybės stygas,nes atspindi,galima sakyti,nuolatinę mano dvasinę būseną.Vienatvė visur.Už,prieš,prie ir aplink mane,didelė ir galinga.
Novelė apie mergaitę,laukiančią mylimo vaikino laiško,nors jis nežino,jog egzistuoja.Mergaitės lūkesčiai,svajonės beprasmiškos - ji niekada negaus iš to vaikino žinios.
Bet kūrinys man patiko ne dėl to,kad kenčiu dėl nelaimingos meilės.Nesu ir niekada nebuvau įsimylėjusi.Netikiu meile ir nuoširdžiai nesuprantu tų žmonių,kurie dėl jos kankinasi.Tiesiog nesuvokiu,kam to reikia.Kam apsunkinti save? Mielai pasiklausyčiau,ką atsakytų kenčiantys ar jau pamiršę "meilės druskos" skonį.